O vakar mažoji Kristytė kažko supyko, rėkt ir verkt pradėjo. Nenutyla niekaip... "Dabar tave nubausiu", - sakau. "Eik pas šunis!". Žliumbia. Eina. "Tyliai", - sakau, - "nerėk taip garsiai - šuniukus išgąsdinsi!". Nutyla, šluostosi ašaras. "Eik, eik! Reikia šuniukus glostyti!" Atidaro duris, įkiša galvą, nustoja verkti. Nubėga patenkinta - mažuosius glosto, kalbina, pakelia, perneša į kitą vietą. Džiugiai čiauška kažką... Ašarų kaip nebūta! Vaikas ramus ir laimingas.
Šunys - didžiulis gėris, laimė ir džiaugsmas... Gera juos auginti!