Jau nekalbu apie labai įvairialypę ir nevienareikšmę temą - šuniukų pardavimą... Čia reikalingas atskiras specialistas - marketingistas, fotografas, tekstų kūrėjas ir žinoma - reklamos biudžetas.
Palyginus visas sąnaudas su vidutinėmis šuniukų pardavimo kainomis Lietuvos rinkoje tampa aišku, kad šunų veisimas - labai abejotino finansinio pelno projektas. Gal mes gauname moralinį pasitenkinimą, džiaugsmą ir peną savo sielai, bet atlyginimas - tiesiog...
Pradedu mąstyti, kad veisimu gali užsiimti arba tik labai turtingi žmonės, arba tie, kuriems veisimas - pagrindinė veikla, o ne laisvalaikio užsiėmimas. Nes realiai tai - nuolatinis darbas su visais kartu ir kiekvienu atskirai namie esančiu šuniuku. Ir kodėl gi aš vis dar veisiu šunis?
Stebėdama kieme lakstančius augančius grožius karts nuo karto patiriu jausmą, kad užsiimu niekam nereikalingo produkto gamyba: šuniukai, vietoj to, kad šildytų savo šeimininkų lovas ir rytais žadindami laižytų jų veidus - vis dar pas veisėją namuose... O tie, kurie ieško keturkojo draugo paskambinę dažniausia tepaklausia: "kokia kaina?" Čias toks pats klausimas kaip kad "kiek kainuoja meilė?". Žodžiu, žiūrint iš pozicijos "produktas-pelnas-kitiems" tokia veikla - beprasmiška.
Na bet veisia žmonės šunis! Skaitau skelbimus apie parduodamus, įvairių veislių: "veislyno misija", "veislyno vizija", "veislynas n metų užsiimantis veismu"... Oho, nieko sau, kaip giliai ir rimtai visa tai skamba!
Tada susimąstau: kokia gi "Pašilių saulės" veislyno vizija ir misija???
Pamenu, kai studijavau VU Komunikacijos fakultete, buvo toks dalykas - "Ryšiai su visuomene". Tai ten, dabar jau amžinąjį atilsį profesorė A. Glosienė - be galo gyva, intelektuali ir "deganti" asmenybė - bandė mums perduoti, kas ta VIZIJA ir kas ta MISIJA. Sakė: "įsivaizduokite savo veiklą bent jau po 10-ies metų"... Juokaujat?! Negi tai - realu? Gyvenimas taip greitai keičiasi, jog galvoju tik apie trumpalaikius planus ir užduotis. Dabar pagrindinė - rasti šuniukams gerus šeimininkus. O kaip atrodys veislynas po 10 metų - Dievas žino: bus - nebus. Pati gyva būsiu - nebūsiu? Žinau tik, kad šiandien turiu daryti visa, ką galiu geriausiai.
Žodžiu, su VIZIJA - sunkiai. Kaip tuomet, taip ir dabar. Vizija man (bet kokio reiškinio) - toks efemeriškas, subjektyvus dalykas, sunkiai atlaikantis idealios vaizduotės ir realybės susitikimą. Mano manymu, maksimalia abstrakcija suformuluota vizija, po 10 metų, vis tiek bus nebeaktuali. Taigi, "Pašiliu Saulė" liko be ateities vizijos:)...
Žinau tik tai, kas yra ŠIANDIEN.
O šiandien yra mano auganti mergaitė - kaip koks Mauglis, tarp šunų. Ir mažų, ir didelių. Matau, kaip ji mokosi jiems vadovauti, būti savo vietoje hierarchijoje, kaip mokosi rūpintis, maitinti, prižiūrėti, puoselėti, vestis, nešti, žaisti, MYLĖTI... Manau, kad žmonės, užaugę su šunimis ir tarp šunų - visai kitokie nei tie, kurie to nepatyrė. Tai, ką duoda mano vaikui mūsų bei būsimi jūsų šunys - yra begalinė Dievo ir mūsų su vyru dovana jai. Džiaugiuosi, stebėdama savo Kristytės augimą, jos asmenybės virsmus. Šunys - mūsų meilės kalba. Nuolatinio gilaus ryšio kūrimas tarp manęs ir mano vaiko. Kasmet gimstantys šuniukai mūsų veislyne yra nuostabus, gyvas, auginantis sielą bei atveriantis širdį stebuklas mūsų šeimai.
Taigi, matau, kad mūsų veislyno MISIJA yra GYVENTI IR AUGTI KARTU SU ŠUNIMIS. Tereikia praverti savo namų duris ir jie - keturkojai meilės misionieriai - amžiams sušildys net santūriausias širdis...