Prieš keletą dienų grįžome iš Vokietijos. Keliavome trise - aš , Inga ir mažoji Kristytė. Prisižiūrėjom visokio grožio - kalėdinių papuošimų, advento kalendorių, apie kuriuos Lietuvoje net sapnuoti nesapnavau, prisivalgė mažpji saldainių - žodžiu, buvo patenkinti vis norai.

Sekančią dieną po grįžimo, staiga, išgirstu Kristytės priekaištą: "Tu nenupirkai man nė vieno žaislo!"

Tada tai jau gavo pamokslą: "Kam tau gyvenimo surogatai?" - sakau. - "Turi brolius seseris, turi šunis, kepi tikruosius sausainius išsipjausčiusi su tomis pačiomis formelėmis, kurios yra pridedamos prie plastelino. Būdama ketverių jau pjaustai tikruoju peiliu, pjaustykle ir kombainu, siurbi ir plauni tikrąsias grindis tikrąja garų šluota. Kokie žaislai???? Kažkokia draugė darželyje pasigyrė? Tai tu jai pasakyk, kad tu kasai ausį tikram gyvam šuniui, žaidi ir nešioji tikrą, gyvą šuniuką vietoj pliušinio. Pasakyk, kad žaidi su tikrais, gyvais, broliais ir seserimis, o ne su plastmasinėmis barbėmis, kad gamini tikruosius sausainius, kuriuos paskui valgo visa šeima, kad jau seniai nusiskuti ir susipjaustai tikrą morką, o ne vaizduoji, kad kažką gamini. Džiaukis tikruoju gyvenimu. Žaislų tikrai nepirksiu!"

Po mano kalbos Kristytė susimąstė ir pasakė: "Mama, tai gal išmetam visus mano žaislus? Kam jie man? Einu geriau su šuniukais pažaisti..."

Tai va. Žaislų, aišku neišmetėme - turime dar dvi dėžes paveldėtas iš brolių ir sesių, bei tų, kuriuos nenuilsdami dovanoja giminaičiai. Žinoma, žiūrim ir filmukus per kompiuterį, kartais - valandų valandomis. Bet labai džiaugiuosi, kad turim ir alternatyvą: gyvą bendravimą tarpusavyje, su šunimis, su šuniukais, su gamta...

​Dalinamės GYVENIMU:

Šiandien darbe labai skaudėjo galvą. "Važiuoju namo miegoti - gal praeis", - galvoju. Grįžau namo. O ten - pasitinka keturiese: Aira, Belisa, Idol ir Maja:) Visus pakasiau, daviau ėst mažiesiems. Dar vandens įpyliau. Dar daržovių didiesiems daviau. Dar mažųjų voljerą sutvarkiau. Žiūriu - jau ir galvos nebeskauda, ir miegot nebeeinu... Ateina Maja, palenda po ranka - "Kasyk", - sako. Sėdžiu apsikabinusi, glostau. Šonkaulių ieškau... Gera abiems. Laimė!

O vakar mažoji Kristytė kažko supyko, rėkt ir verkt pradėjo. Nenutyla niekaip... "Dabar tave nubausiu", - sakau. "Eik pas šunis!". Žliumbia. Eina. "Tyliai", - sakau, - "nerėk taip garsiai - šuniukus išgąsdinsi!". Nutyla, šluostosi ašaras. "Eik, eik! Reikia šuniukus glostyti!" Atidaro duris, įkiša galvą, nustoja verkti. Nubėga patenkinta - mažuosius glosto, kalbina, pakelia, perneša į kitą vietą. Džiugiai čiauška kažką... Ašarų kaip nebūta! Vaikas ramus ir laimingas.

Šunys - didžiulis gėris, laimė ir džiaugsmas... Gera juos auginti!